Kai gyveni tinklaraštininko gyvenimą, atsitinka toks apsėdimas. Siurbi visą esamą informaciją, kuri, mano atveju, susijusi su maistu, maisto fotografavimu, kulinarine spauda, maisto krautuvėmis ir turgeliais, kulinarinėmis TV laidomis ir filmais, ekologiškais produktais, sveika ir nesveika mityba, garsiausiais pasaulio šefais ir restoranais. Nuolat seki bendraminčius, dalyvauji tuose pačiuose renginiuose, ir rašai apie tuose renginiuose patirtus įspudžius. Čia viskas normalu. Čia taip jau būna.
Ir štai praūžė banga bangelė blog’erių atsiliepimų apie praėjusį ketvirtadienį, pačioje Vilniaus rotušėje įsikūrusiame restorane DOMM Lounge vykusį naujo meniu pristatymą. Rašau ir aš. Trumpai. Ir paprastai.
Nesu nei kritikė nei žurnalistė, nei didelė gurmanė, kad leisčiau peikti ar labai jau pagrįstai išliaupsinti, kas buvo kaip blogai ar gerai ir dėl ko taip buvo.
Visų pirma, dėkoju už kvietimą apsilankyti šiame renginyje. Man tai buvo tikrai išskirtinė patirtis, nes tokio lygio restorane iki šiol lankytis neteko, o ir nesu tikra kuomet dar teks, nes jaučiuosi dar nesubrendusi tokioms vakarienėms, nors tu ką :)
Patiko restorano šeimininko p. A. Oželio restorano koncepcijos, bei vakaro meniu pristatymas. Klausydama, širdyje aš jaučiau šventę, nemeluoju :) Ir šventė prasidėjo. Degustacine 6 patiekalų vakariene.
Apie maistą bendrai. Dailus užkandžių pateikimas, tarpusavyje suderinti skoniai, gardūs padažai, kai kurie užkandžiai pritaikyti lietuviškam gomuriui, dėl ko nusivylimo jokio nepajaučiau, nes bulves aš mėgstu :) Restorane kepta šviežia duona – daugiau nei nuostabi. Pirmą kartą ragavau marinuoto tuno. Labai patiko. Elniena atrodė ir kvepėjo stulbinamai, nors mėsai su krauju, aš, vis dėlto dar nepasiruošusi :) Už tai visų jau išgirta starkio filė su šafraniniu risotto gauna 10 balų, kaip beje ir jogurto kremas su morengu ir avietėmis. Vynas buvo labai puikus, aplinka įspūdinga, o kompanija pažįstama ir draugiška.
Aptarnavimas man kažkodėl neužkliuvo, kaip kad daugeliui. O gal aš labai nesureikšminau. Padavėjos merginos, priešingai nei padavėjas vaikinas, nesijautė įsitempusios, ir tai tik suteikė restoranui “žemiškumo“. Tarp kitko, arbatpinigių, padavėjui, kuris mus nulydėjo iki pat durų, blogerės nepaliko. Ar dėl to, kad paltų nepadėjo apsivilkti? Ar kad įspūdžiai aptemdė mums galveles? O gal čia aš neišmanau etiketo? :)
Tai, va, žinokit, tiek.
Kadangi fotoaparato nesinešiau, fotografijas teko pasiskolinti. Iš čia.
Daugiau įspūdžių:
viena maža virtuvė 