viena maža virtuvė

Food blog

Month: spalio, 2010

Pyragų diena

Pyragai yra puikiausias išradimas. Žiupsnelio pasakojimas apie Pyragų dieną darbe, mane akimirksniu paskatino taip pat suorganizuoti tokią. Taigi, mūsų didelėje kompanijoje spalio 1d. įvyko pirmoji ir tikrai tikrai ne paskutinė Pyragų diena. Įrašas apie tai, kaip matote vėluoja, bet juk geriau nei niekada, argi ne taip?

O viskas vyko taip. Iš anksto registravosi kepėjai. Savo jaukiuose namuose ruošėsi nedidelei ir kilniai šventei. Pyragų buvo daugiau nei tikėjausi. Nustebino skanėstai iš neužsiregistravusių kepėjų :) Visi kiti, kurie tešlos nemaišė ir pyragų nekepė, buvo pakviesti, ragavo ir aukojo pinigėlius, kuriuos vėliau padovanojome SOS gyvūnams. Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano kolegos tokie geranoriški. Tokie neabejingi.

Būkite geri.

Reklama

Česnakinis sviestas

Šiandien mane aplankė kažkokia Kalėdinė nuotaika. Neklauskit. Nežinau iš kur, nežinau kodėl.  Gal kad namie taip šalta, jog sutrinka kraujotaka? Sako, šalčiausias ruduo per n metų. Apsivilkus penkiais sluoksniais, tvarkau siuvinių spintą ir galvoju kokių dovanų šiemet pirksiu artimiesiems.  Kibirais geriu žolelių arbatas ir graužiu imbiero šaknį. Barstau cinamonu savo kavą su pienu ir dairaus sausainėlio. Mano akys jau ieško lemputėm apšviestų gatvių. Ir netgi laukia sniego. Kažkokia nesąmonė. O kai ateis gruodis, ta nuotaika kažkur ims ir pradings. Pamatysit :)

Gerai, užteks čia. Kišam nosį į virtuvę. Ir gaminam česnakinį sviestą. Tepam jį ant šviežios duonos ir saugomės peršalimo bei virusų.

Česnakinis sviestas

  • 100 g tikro sviesto
  • 2 skiltelės česnako
  • druskos
  • pipirų
  • petražolių

Sviestą atšildome iki kambario temperatūros (aišku, mano kambario temperatūra čia nesiskaito:)) Žodžiu, sviestas turi būti minkštutėlis. Sutriname česnaką, dedame druskos, pipirų, petražolių ir maišome su minkštu sviestu. Formuojame kokią norime formą, ir šaldome šaldytuve.

Tokiu sviestu aptepę šviesią duoną, pabarstę tarkuotu sūriu ir paskrudinę orkaitėje, gausite labai skanų užkandį :)

Moliūginiai blyneliai su šalavijais

Geri dalykai keičia blogus. Arba atvirkščiai. O kartais dalykai nesikeičia iš vis. Mėnesiais. Metais. Kai pusę metų nematytas draugas paklausia : “Vyliukai, kas tavo gyvenime naujo?“ sustingstu ir išveplenu kažkokį: “nieko, viskas taip pat.“ Ir numetu buką šypsnį susimąstydama.. O ar tikrai? Žinokit, ko gero, kad taip. Ir kodėl kai niekas nesikeičia, tai būtinai yra blogai? Gal viskas yra taip gerai, kaip norisi. Skubu pasiguosti – man taip nėra. Man paprasčiausiai niekas gyvenime nesikeičia. O tiksliau pasakius – aš nieko nekeičiu. Aš stebiu kaip tai daro kiti, aš jais žaviuosi, aš iš jų mokausi, bet aš nieko nedarau. Aš esu drąsus tai pripažinti. Matot, ne taip jau blogai :)

Kai mane užklumpa tokie egzistenciniai klausimai, aš einu į virtuvę. Nes ten nelieka liūdnų minčių ir gimsta tai, kas gyvenimo gal ir nepakeičia, bet sušildo ir nuramina. Priartina prie svajonių. Bent trumpam.

Moliūginiai blyneliai su šalavijais

  • 1/2 kg moliūgo
  • 2 kiaušiniai
  • 200 ml pieno
  • 4-5 v. š. miltų
  • saujelė tarkuoto Džiugo
  • keli lapeliai šviežio šalavijo
  • druskos, pipirų
  • aliejaus kepimui

Kiaušinius išplakame su druska ir pienu, dedame burokine tarka sutarkuotą moliūgą, miltus, sūrį, pipirus, kapotą šalaviją, viską išmaišome. Formuojame blynelius ir kepame įkaitinoje keptuvėje su trupučiu aliejaus.

Patirtis: Restoranas DOMM Lounge

Kai gyveni tinklaraštininko gyvenimą, atsitinka toks apsėdimas. Siurbi visą esamą informaciją, kuri, mano atveju, susijusi su maistu, maisto fotografavimu, kulinarine spauda, maisto krautuvėmis ir turgeliais, kulinarinėmis TV laidomis ir filmais, ekologiškais produktais, sveika ir nesveika mityba,  garsiausiais pasaulio šefais ir restoranais. Nuolat seki bendraminčius, dalyvauji tuose pačiuose renginiuose, ir rašai apie tuose renginiuose patirtus įspudžius. Čia viskas normalu. Čia taip jau būna.

Ir štai praūžė banga bangelė blog’erių atsiliepimų apie praėjusį ketvirtadienį, pačioje Vilniaus rotušėje įsikūrusiame restorane DOMM Lounge vykusį naujo meniu pristatymą. Rašau ir aš. Trumpai. Ir paprastai.

Nesu nei kritikė nei žurnalistė, nei didelė gurmanė, kad leisčiau peikti ar labai jau pagrįstai išliaupsinti, kas buvo kaip blogai ar gerai ir dėl ko taip buvo.

Visų pirma, dėkoju už kvietimą apsilankyti šiame renginyje. Man tai buvo tikrai  išskirtinė patirtis, nes tokio lygio restorane iki šiol lankytis neteko, o ir nesu tikra kuomet dar teks, nes jaučiuosi dar nesubrendusi tokioms vakarienėms, nors tu ką :)

Patiko restorano šeimininko p. A. Oželio restorano koncepcijos, bei vakaro meniu pristatymas. Klausydama, širdyje aš jaučiau šventę, nemeluoju :) Ir šventė prasidėjo. Degustacine 6 patiekalų vakariene.

Apie maistą bendrai. Dailus užkandžių pateikimas, tarpusavyje suderinti skoniai, gardūs padažai, kai kurie užkandžiai pritaikyti lietuviškam gomuriui, dėl ko nusivylimo jokio nepajaučiau, nes bulves aš mėgstu :) Restorane kepta šviežia duona – daugiau nei nuostabi. Pirmą kartą ragavau marinuoto tuno. Labai patiko. Elniena atrodė ir kvepėjo stulbinamai, nors mėsai su krauju, aš, vis dėlto dar nepasiruošusi :) Už tai visų jau išgirta starkio filė su šafraniniu risotto gauna 10 balų, kaip beje ir jogurto kremas su morengu ir avietėmis. Vynas buvo labai puikus, aplinka įspūdinga, o kompanija pažįstama ir draugiška.

Aptarnavimas man kažkodėl neužkliuvo, kaip kad daugeliui. O gal aš labai nesureikšminau. Padavėjos merginos, priešingai nei padavėjas vaikinas, nesijautė įsitempusios, ir tai tik suteikė restoranui “žemiškumo“. Tarp kitko, arbatpinigių, padavėjui, kuris mus nulydėjo iki pat durų, blogerės nepaliko. Ar dėl to, kad paltų nepadėjo apsivilkti? Ar kad įspūdžiai aptemdė mums galveles? O gal čia aš neišmanau etiketo?  :)

Tai, va, žinokit, tiek.

Kadangi fotoaparato nesinešiau, fotografijas teko pasiskolinti. Iš čia.

Daugiau įspūdžių: