Ekologiškas viščiukas su citrina ir rozmarinais

Mano virtuvė bus graži. Kai bus. Šį savaitgalį smarkiai pajudėjo virtuvės reikalai. Jau kažkuomet rašiau, kad teturiu tik vieną buto kampą, kuriame atseit yra virtuvė. Pora spintučių ir šaldytuvas. Dar yra bendra virtuvė koridoriaus gale, skirta 5 butams, iš kurių tesinaudojam tik mes. Kiti nevalgo. Man taip atrodo. Aš esu labai gera. Nes man dar nepabodo lakstyti apsikrovus puodais, šaukštais, produktais ir viskuo į bendrą virtuvę, kad pagaminčiau valgyti. Kartais nusilakstau. Tada pykstu. Paskui suprantu, kad virtuvė kainuoja. Labiausiai kainuoja laikas jai įrengti. Aš jos laukiu. Nors ir mažutės, bet labai prisvajotos ir priplanuotos. Šį savaitgalį ją pasimatavau. Man labai tiks. O čia savaitgaliniai pietūs. Ekologiškas vištukas, pirktas Skonio saujos krautuvėlėj. Didelis, tikras ir labai skanus. Su citrina ir rozmarinais.

Marinavom taip:

• pusės citrinos sulčių
• 8 skiltelės česnako
• 2 a. š džiovinto rozmarino (arba, žinoma, kur kas geriau šakelė šviežio)
• 1 v. š. medaus
• druskos, pipirų

Kadangi vištėnas buvo tikrai nemažutis, kepiau supjaustytą. Pabijojau, kad visas mano “puikiojoj“ skolintoj orkaitėj neiškeps. Rozmarinas yra gėris. Vištukas buvo labai išgirtas, bet aš žinau, kad rozmarino kvapas ir skonis ne visiems patinka. . Svarbu nepadauginti. Nes savitas. Man labai skanu.

Skanaus!

p.s. atsiprašau už belekokią nuotrauką.

Bulvių ryšulėliai

Aš čia nusprendžiau įsiterpti su taupymais. Piniginiais. Nes maistą taupyti aš moku, aš galiu pasigirti tuo, kad kuo puikiausiai suvartoju besibaigiančius produktus ir beveik niekada nieko neišmetu. Nes man gaila. Nes maistas yra skanus, brangus ir per daug vertingas, kad jį būtų galima išmesti. O štai su pinigais kitaip, jų taupyti aš nemoku. Aš stengiuosi, bet nemoku. O reikia. Žiauriai. Mokslams, atostogoms, dviratukui, nuosavai audinių parduotuvei, netikėtoms medicininėms išlaidoms (tpfu tpfu tpfu), juodai dienai. Ant nosies naujas mėnuo, ir vėl viskas nuo pradžių. Esu sau pasižadėjusi nieko nepirkti, išskyrus pėdkelnes. Nes jos plyšta ir tai ne mano kaltė. Dar man reikalingas naujas puodelis kavai, nes saviškį mylimą sukūliau ir liūdesio ašaros dar nenudžiūvo nuo skruostų. Mano galvoje sukasi tokia labai senovinė skaičiavimo mašina, kuri iškart nuo darbo užmokesčio braukia sumas, skirtas siuvimo kursams užbaigti ir maistui pirkti. Paruošiau dailią metalinę dėžutę į kurią esu pasiryžusi mesti visas gautas 5 litų monetas. Iškratysiu per kitą gimtadienį. Dar paruošiau valią išleisti kuo mažiau ir prieš perkant 3 kartus pagalvoti ar tikrai reikia. Ne, 5 kartus. Tarp kitko anądien, parduotuvėje pričiupau save pagriebus nuo lentynos gabalą nepigaus sūrio su mėlynuoju pelėsiu ir tada stop. Violetėle, ar tikrai? Ar numirsi be sūrio? Ne. (kartais aš be sūrio numirštu-aut. past.) Įtempusi rankos raumenis, su širdgėla padėjau sūrį atgal. Šaunuolė. Nenumiriau. Šiuo gyvenimo laikotarpiu taupyti man labiau reikia nei noriu, taigi palinkėkit man stiprybės ir pasidalinkit, jei galit, kaip tai darote jūs.

Patiekalas sotus, kad nepalūžčiau :) Galima ir be šoninės. Pavasaris vis dėlto, netrukus reiks trauktis maudymosi kostiumus.

Bulvių ryšulėliai

• 8 bulvės
• 150 g karštai rūkytos šoninės
• 100 g tepamo lydyto sūrelio
• 120 g tarkuoto fermentinio sūrio
• 3 a. š. natūralaus jogurto
• 2 a. š. majonezo
• 1 a. š. krienų
• ryšulėlis šviežių krapų
• šviežiai maltų juodųjų pipirų
• druskos
• 3 a. š alyvuogių aliejaus
• folijos

Bulves labai švariai nuplauname. Pjaustome per pusę, barstome druska. Keptuvėje pakepiname juostelėmis pjaustytą šoninę. Į tris folijos lakštus pilame po šaukštelį aliejaus, dedame bulves. Folijos kraštelius užlankstome, dedame į skardą ir tokius ryšulėlius kepame 40 min 180-200⁰C orkaitėje. Kol kepa bulvės sumaišome tepamą suręlį su majonezu, jogurtu ir krienais, beriame pipirų ir kapotų krapų. Išėmę bulves iš orkaitės praskleidžiame foliją,  dedame pasigaminto padažo, šoninės gabalėlių ir užbarstome tarkuotu sūriu. Folijos nebeuždengiame ir kepame dar apie 10 min, kol išsilydo sūris.

Vištiena su mozzarella, garstyčiomis ir grietinėle

Pavargusi po darbo dienos ir 3 valandų kursų važiuoju mikroautobusu. Mano, per skubėjimą iš auditorijos nespėtų susipakuoti, akinių stiklais bėga šlapios gatvės ir miesto žibintų šviesos. Sėdžiu apsikrovusi susuktais brėžinių lapais ir po truputį rimstu. Nuo voverės gyvenimo. Džiaugiuosi akimirka. Apsidairau. Gyvenimą gyvenu ne tik aš. Vairuotojas linksmai šaiposi iš merginos, padavusios stambią kupiūrą. Kažkas telefonu planuoja studentišką vakarėlį, nes ryt tik viena paskaita, ir ta pati popiet. Kažkieno telefoninis skambutis prasideda švelniu labas ir klausia ar reikia ko nors iš parduotuvės. Netrukus įlipa pagyvenęs meno žmogus su puokšte gėlių. Visi gyvena savo gyvenimus. Svečiuose, kavinėse, parduotuvėse, už savų langų. Skaito knygas, prausia vaikų veidelius, studentiškai vakaroja, skaito pasakas, gurkšnoja arbatą, žiūri televizorius, mezga, glaudžia savo mylimiausius, valgo vakarienes. Valgome ir mes.

Vištienos krūtinėlė su mozarella, garstyčiomis ir grietinėle

• 1,5 vištos krūtinėlės
• 1 rutuliukas mozzarellos
• 1 v. š. garstyčių
• 200 ml grietinėlės
• druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų
• alyvuogių aliejaus kepimui

Krūtinėlę supjaustome į kokias 6 dalis. Kiekvieną gabalėlį per vidurį įpjauname įšilgai (gaunasi tokios kišenėlės) Pabarstome druska. Gaminame įdarą: mozzarellos rutuliuką suplėšome mažais gabaliukais, dedame garstyčias, pipirų (kiek norisi), išmaišome. Imame gabalėlį vištienos, ir ten kur įpjovėme, dedame pasigaminto įdaro. Galima susmeigti smeigtuku, kad įdaras neišliptų lauk, bet man to neprireikė, kažkaip labai jau pavyko giliai įpjauti. Labai šaunu būtų taip palaikyti mėsą kokią valandą, bet aš kepiau iškart. Taigi, dedame krūtinėlės gabalėlius į keptuve su šiek tiek aliejaus ir kepame. Baigiant kepti, pilame grietinėlę ir uždengę keptuvės dangtį dar kelias minutes patroškiname. Besilydantis sūris ir garstyčios.. Minkštučiai gabalėliai.. Superskanu, ką aš galiu pasakyti.

Valgyti su daržovėmis, bulvėmis, ryžiais..

Recepto šaltinis BBC Good food

Gardusis viščiukas

Ilgasis savaitgalis. Oras pavasarėja ir tuo labai džiugindamas, verčia mane nemiegoti ilgai, o pasiimti visą ilgąjį savaitgalį. Ir vartoti jį kaip įmanoma gausiau.  Kažkodėl mano norai gražesni nei rezultatai, bet vis šis tas. Kartais jaučiuosi tarsi dalyvaučiau kokioje specialioje anoniminių savęs graužikų ir nuvertintojų programoje, nes aš net nebepastebiu kaip nevalingai save įtikinėju, kad viskas, tame tarpe ir aš, yra tikrai puiku. Kaip nevalingai aš vis dažniau pasidžiaugiu mažais dalykais. Ar mano gyvenimas tapo toks apgailėtinai prastas, kad nieko tikrai gero nevyksta, kad aš pradedu šypsotis, pamačiusi parke mielą senolį, lesinantį balandžius? Ar mano gyvenimas normalus, tik aš išmokau pastebėti, kad paprasti maži dalykai būna net gražesni už tuos nepaprastus? Ar aš suaugau? Ar besidžiaugdama mažais dalykais nepraleisiu kokio didelio ir labai svarbaus? Na, to nepaprasto.. Ar man paranoja?

Vegetarai ir gyvūnėlių mylėtojai toliau neskaitykit. Nes vakarienei keptas viščiukas, liūdnai gulintis ant pilvelio. Bet, o dievulėliau, koks gardus. I’m sorry.

• vieno viščiuko
• 2 v. š. alyvuogių aliejaus
• 2 v. š. sojos padažo
• 1 v. š. rudojo cukraus
• saujelė kmynų
• 1 v. š. Dižono garstyčių
• 1 v. š. pomidorų padažo
• šviežiai maltų juodųjų pipirų

Viščiuką nuplauname, nusausiname ir dedame į dubenį. Iš alyvuogių aliejaus, sojos padažo, cukraus, kmynų, garstyčių, pomidorų padažo ir pipirų gaminame marinatą. Tiesiog visus išvardintus ingridienatus sumaišome ir tokiu pasigamintu marinatu įtriname viščiuką. Marinavau 2 valandas. Kepiau apie 1,5 val 200 ⁰C orkaitėje.

Labai traški odelė ir minkšta sultinga mėsytė.  Mėsėdžiams tikrai labai rekomenduoju.

Skanaus!

Labai paprastas jautienos troškinys

Aš sau pradedu patikti.  Nemeluoju. Pastaruoju metu aš vaikštau pakelta galva. Nors toje pakeltoje galvoje kursuoja nežmoniški minčių srautai, aš jaučiuosi atgavusi dvasios ramybę, nes atrodo, kad tai,  kaip dabar jaučiuosi, yra teisinga. Taip, kaip reikia. Kažkokia mistinė ramybė ir gėris mane globoja. Mane ramina žinojimas. Taip pat laukimas, to, kas įvyks. Nežinia, kaip tai pakeis mano gyvenimą, bet taip nenusakomai geras yra laukimo jausmas. Laukimas visuomet kažką atneša. Aš žinau, kad manasis atneš tą kažką, katras yra žiauriai įdomu ir Mano. Anksčiau aš nemėgau laukti. O gal nelabai buvo ko. O jie buvo, tai reikėjo Čia ir dabar. Tuoj pat. Nedelsiant. Ir jaučiausi nesveikstanti. Užsiangažavus bailė. Labai daug galima pakeisti. Net jei labai bijai. Ypač jei labai bijai. Tokiomis mintimis aš gyvenu šį sekmadienio vakarą, jaukiai susisupusi į šiltutėlį pledą. Ir visai nebijau pirmadienio. Tik galėtų jau būti pavasaris.

O troškinys prie to, kad sušildo taip pat labai, kaip teisingos mintys. Ir šiaip žiemiškas ir labai gardus.

Jautienos troškinys

• 500 g. jautienos
• 2 svogūnai
• 3 skiltelės česnako
• 2 v. š. alyvuogių aliejaus
• 1 v. š. sviesto
• 3 vidutinės morkos
• 500 g. bulvių
• skardinė pomidorų tyrės
• skardinė baltųjų pupelių pomidorų padaže
• 1 litras sultinio
• druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų
• šviežių ar džiovintų petražolių

Mėsą supjaustyti nedideliais gabalėliais ir pakepinti keptuvėje su trupučiu aliejaus. Kai mėsa gražiai paruduos, berti druskos, sudėti į puodą, kuriame troškinsite. Keptuvėje išlydyti sviestą, pakepinti smulkiai supjaustytus svogūnus bei česnakus. Sudėti į puodą su mėsa. Užpilti sultiniu ir troškinti apie 30-40 min. Suberti kubeliais pjaustytas morkas, bulves ir troškinti dar 15 min, kol daržovės suminkštės. Pabaigoje supilti pomidorų tyrę, berti pipirų ir petražolių. Pavirti dar kelias minutes, nukelti nuo ugnies ir ragauti. Troškinyje bei recepte dar esama ir konservuotų pupelių, bet nuotraukoj nesimato ;p  Jas dėti taip pat prieš baigiant troškinti. Skanaus!